Ið Tuðtumos á Akmens Tylà

Ugnis, tai mano akys
elis, tai mano knas.
Tutuma, tai mano sostas,
Vieta kur nra jausm.
Pasiliks tik pergals mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dmai styro aplink,
Jie styro i mano paties,
Savs nejauiu, pat sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip em virsta vaigde,
A tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats a sukriau save.
Kadaise buvau a mogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar a ramus
Akmuo apsigaubs tyla.